top of page
  • pievaparkasmazieji

Tėvystės iššūkiai: Kaip elgtis, kai kantrybės taurė perpildyta?

Visi sulaukę naujagimio gauna ne vieną ir ne du sveikinimus, kuriuose, kaip susitarus, linkima…kantrybės. Ir, jei tai pirmasis poros vaikais, žiūrint į tą mažą, gležną ir jaukiai miegantį kūdikėlį, tas kantrybės linkėjimas atrodo mažų mažiausiai keistas ir visai nereikalingas. 


Vis tik, vieniems labai greitai, kitiems truputį vėliau, bet neišvengiamai visiems tampa aišku, kad kantrybė bene vienas iš labiausiai reikalingų linkėjimų auginant vaiką.


KANTRYBĖS TAURĖ PERPILDYTA


Kiekvienas tėtis ar mama yra susidūrę su situacijomis, kuomet išlaikyti kantrybę su vaiku tampa itin sudėtinga.


Dažnai nepakelti balso ar išlaikyti ramybę gali pasirodyti beveik neįmanoma, o ypač kai nuovargis ar kiti kasdieniai iššūkiai atima visas jėgas - kantrybės taurė gali atrodyti perpildyta. 

Tad, ką daryti, kai jaučiate, kad jūsų kantrybės taurė perpildyta? 


“Visų pirma, svarbiausia suprasti, kad pykti - normalu!


Mes visi, tiek vaikai, tiek suaugę, turime teisę pyktį taip, kaip mokame, bet tuo pačiu turime ir pareigą tą pykčio emociją išreikšti tinkamai. Kad ir kaip norėtume, jog vaikai elgtųsi tinkamai, to padaryti neįmanoma - jie dar tik stengiasi pažinti juos supantį pasaulį.


Kai vaikas kandžiojasi, mušasi, negirdi, nesitvarko ir pan. parodykime, kad pasaulis yra saugus. Išlikime ramūs, nekeldami balso - tai didelis darbas su savimi.


Dirbti vertėtų pradėti nuo paprastos 3 sekundžių taisyklės:

- Atpažįstame savo emociją (pyktį)

- Įvardijame ją (aš pykstu)

- 3 sekundes kvėpuojame ir skaičiuojame

Tai turėtų leisti atsitraukti nuo situacijos ir priimti sprendimus nesivadovaujant emocijomis."

- Miesto padalinio Mažylių grupės auklėtoja, Inga


TIKROSIOS PYKČIO PRIEŽASTYS

Vis tik, įdomiausia yra tai, kad galbūt vaikai nuolatos ir spaudo tuos kantrybės mygtukus mumyse, tačiau iš tiesų ne jie sukelia mūsų reakcijas. Tad, kokios yra tos tikrosios pykimo ir šaukimo ant vaikų priežastys?


1. VAIKYSTĖS ŠMĖKLOS

Psichologai teigia, kad visos tėvų reakcijos į vaikų elgesį, pyktį, isterijos priepuolius ir kitą „blogą“ elgesį yra atėję iš pačių tėvų vaikystės. Vaikai yra tik tie nekaltieji, ant kurių „nuleidžiame“ savo vaikystės psichologinių traumų padarinius. Šis reiškinys psichologijoje įvardinamas kaip vaikystės šmėklos. Pavyzdžiui, vaikystėje ant jūsų tėvai pykdavo, jei neatidžiai bėgiodavote ir parkrisdavote, todėl, kai dabar tai nutinka jūsų vaikui - skubame pamokslauti, o ne guosti ar nuraminti.


2. NUOVARGIS

Tą patį darome ir veikiami nuolatinio gyvenimo spaudimo – stresas, nuovargis, iššūkiai darbe, finansiniai sunkumai ir daugybė kitų priežasčių, dėl kurių susierzinimą išliejame ant vaikų. Taigi, vaikai ir vėl tampa mūsų problemų aukomis visai nebūdami dėl to kalti.


3. PAGARBOS REIKALAVIMAS

Kartais būna sunku suvokti, jog tai, kaip vaikai elgiasi, rodo ne pagarbos lygį jų atžvilgiu, o vaiko amžių, smegenų brandą, poreikius, nuovargį, alkį, dienos iššūkius ir galybę kitų dalykų nutikusių per vieną dieną mažo žmogaus gyvenime.


4. LŪKESČIAI

Tam, kad savo susierzinimą išlietumėte ant vaiko, užtenka turėti, kad ir tokį, pavyzdžiui, mažyti lūkestį – užmigdyti šį vakarą mažylį anksčiau, kad galėtumėte skirti daugiau laiko sau.


Tikimės, o mažyliui tokie jūsų lūkesčiai nė motais – šiandien jis kaip tik patyrė stiprių emocijų ir įspūdžių, ir kaip tyčia negali užmigti bei nori, kad būtumėte šalia. Tuo tarpu, jei nebūtumėte turėję tokių lūkesčių - tai būtų tik dar viena puiki galimybė kokybiškam laikui kartu, nuraminant ir suteikiant vaikui saugumo.


“Auklėtojos, kaip ir kiti, kartais gali jausti pyktį bei daugelį kitų emocijų.

Tokiose situacijose man labai svarbu išlikti ramiai ir santūriai.


Užuot reaguodama impulsyviai ar pakeldama balsą, trumpam stabteliu, giliai įkvėpiu ir apmąstau, kaip galėčiau susitvarkyti su iškilusia problema.


Savikontrolės ir kantrybės modeliavimas, vaikučiams suteikia vertingų pamokų apie emocijų valdymą, pagarbą ir taikų konfliktų sprendimą.”


-Miesto padalinio, Kodėlčiukų grupės auklėtoja, Goda


KAIP SUSIVALDYTI TOKIOSE SITUACIJOSE, KAI NORISI PAKELTI BALSĄ?


1. ATSITRAUKITE NUO SITACIJOS

Kai jau pradedate jausti, kad tuoj prarasite kantrybę, pamėginkite šiek tiek atsitraukti. Tai gali būti tiesioginis fizinis atsitraukimas, pavyzdžiui, išėjimas į kitą patalpą, arba akių užmerkimas. Pykdami nepamirškite giliai kvėpuoti ir sutelkti dėmesį į kvėpavimą: lėtas įkvėpimas ir dar lėtesnis iškvėpimas. Tai padės „įsižeminti“ ir atitrauks dėmesį nuo dirgiklio.


2. ATPAŽINKITE IR PRIPAŽINKITE SAVO EMOCIJAS

Labai svarbu laiku atpažinti savo emocijas. Pripažinkite jas, tačiau „karštoje būsenoje“ neužsibūkime su jomis. Visos emocijos praeina, o jei išmoksite jas paleisti, bus žymiai lengviau išlaikyti ramybę ir šaltą protą.


3. EMOCIJŲ INKARAI

Kai esate geros nuotaikos ir jaučiatės puikiai, užfiksuokite atmintyje šią akimirką (pavyzdžiui, kaip mažylis glosto jums veidą ir sako, kad myli), o kai apims pyktis, greitai prisiminkite ir dar kartą išgyvenkite to gerojo įvykio nuotaiką. Panašus būdas yra ir su besišypsančio ir laimingo jūsų vaiko nuotrauka – pasikabinkite ar pasidėkite ją matomoje vietoje ir kai apims pyktis, pažiūrėkite į ją – pyktis kaip mat turėtų išgaruoti.


4. NEBIJOKIME PRAŠYTI PAGALBOS

Kai jausite, jog jau nebegalite susivaldyti, paprašykite savo antrosios pusės, draugo ar kito šeimos nario pagalbos. Kartais pakanka trumpos pertraukos, ramiai išgerti arbatos ir vėl jausitės kupini pozityvumo ir energijos.


5. MEDITACIJA IR KVĖPAVIMO PRATIMAI

Tokios praktikos, kaip meditacija ar kvėpavimo pratimai, padeda ne tik susikoncentruoti ir atsitraukti nuo dirgiklio, bet ir sumažinti įtampą. Kai jausite, jog tuoj prarasite kantrybę, pamėginkite lėtai skaičiuoti iki dešimties ir keletą kartų giliai įkvėpti ir iškvėpti.


KAIP JAUČIASI VAIKAS, KAI ANT JO ŠAUKIAMA?


Įsivaizduokite, kad ant jūsų rėkia jūsų antroji pusė, tik įsivaizduokite jį tris kartus didesnį už jus ir stovintį virš jūsų. Įsivaizduokite, kad jūs esate priklausoma (-as) nuo jo visomis prasmėmis – jis jums suteikia maisto, pastogę, rūpestį, saugumą – viską, ko reikia žmogui išgyventi. Įsivaizduokite, kad jis yra pirmasis ir svarbiausias jūsų meilės ir pasitikėjimo šaltinis, jūsų gyvenimo pažinimo kelrodis, be kurio jūs negalite judėti į priekį.

Dabar šį jausmą, kurį jaučiate, kai ant jūsų rėkia, tiek jums reiškiantis žmogus, padauginkite iš 1000. Tai maždaug atitinka tai, ką jaučia vaikas, kai ant jo pykstame ir tą pyktį išreiškiate pakeltu balsu. Aprašyti to, ką jaučia vaikas, prieš kurį naudojamas fizinis smurtas, yra neįmanoma.


Pakeltas balsas gąsdina vaikus, verčia bijoti ir užsidaryti – bandydami instinktyviai gintis nuo to, jie sąmoningai nustoja klausyti, ką sakote ir to mokytis. Maža to, kai šaukiame, vaikai palaipsniui išmoksta neklausyti, kol jūsų balsas nenurimsta, ir, aišku, mokosi šaukti atgal.



10 peržiūrų0 komentarų

Comments


bottom of page