Turbūt pripažinsime, jog vaikų vaizduotė yra itin laki.
Jie gali iškeliauti į tolimiausias pasakų šalis, tapti nepaprastais super herojais ar netgi susikalbėti su gyvūnais – visa tai vyksta jų begalinėje fantazijos erdvėje.
Vis tik, ar esame susimąstę, kokia yra plona riba tarp to, kas vaiko akimis atrodo visiškai tikra, ir to, kas iš tiesų egzistuoja mūsų suaugusiųjų pasaulyje?
Norai ir vaizduotė
Fantazavimas – tai natūralus ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesys, kuomet jų pasakojimuose žmonės įgyja matytų filmų herojų bruožų, įvykiai sutampa su pasakojimais ir išgirstomis istorijomis.
Verta paminėti, jog šio amžiaus vaikai taip pat neretai neatsimena, kas buvo prieš kelias dienas, todėl jie tvirtindami nedarę vieno ar kito dalyko - patys tiki savo pasakojimu.
Norai ir vaizduotė taip persipina su realybe, kad vaikui mintis ir žodis dar tebėra tapatūs dalykai.
Fantazavimas ar melavimas?
Neretai fantazavimas ir melavimas persipina vienas su kitu ir tampa tokie panašūs, kad sunku suprasti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
Fantazavimas prasideda kaip nekaltas, kūrybinis procesas, leidžiantis vaikams tyrinėti už realybės ribų, tačiau kai fantazijos pradeda įgyti formą konkrečiose situacijose, kuriose vaikas siekia išvengti atsakomybės ar pasiekti tam tikrų asmeninių tikslų - šis žaismingas procesas gali pereiti į melavimą.
Melas kartais tampa puikus indikatorius, leidžiantis suprasti, ar sklandžiai ir tinkamai vystosi vaikas. Melavimas reikalauja tam tikrų gebėjimų, sudėtingo mąstymo: kad vaikas pameluotų, jis turi atskirti realybę nuo fantazijos, ne tik turi įsivaizduoti kažką, kas yra netiesa, bet ir nuspėti, kaip bus reaguojama į jų pasakas, atsiminti netikrą istoriją ir ją tęsti bei kontroliuoti impulsyvų norą pasakyti visą tiesą.
Kada galima įtarti meluojant?
Kaip galime pastebėti, kuomet mažylis meluoja:
■ Mažylis kartoja paskutinę suaugusiojo pasakytą frazę.
■ Apsimeta neišgirdęs, kas jam buvo pasakyta, kad turėtų laiko kažką išgalvoti.
■ Nesugeba prie melo pritaikyti kitų faktų.
■ Kai meluoja, mažylio balsas būna tylesnis, nei įprastai.
“Pripažinkime, kad ir patys būdami suaugusieji kartais
meluojame. Kai kurie mokslininkai teigia, jog suaugusieji
meluoja 1-2 kartus per dieną. O ar mūsų mažieji pasiekia
didesnius skaičius? Tikrai taip!
Vaikų melavimas ir fantazavimas yra normalios vaiko savikontrolės ir raidos proceso dalis ikimokykliniame amžiuje. Melavimo priežastys yra glaudžiai susijusios su vaikų amžiumi. Mažesni vaikai meluoja todėl, kad dar neatskiria realaus įvykio nuo lakios vaizduotės - mažylis darželio tualete tikrai matė tą grėsmingą dinozaurą didelėmis akimis! O didesni vaikai turi įvairesnį spektrą priežasčių - tai gali būti susiję su nepatenkintais poreikiais, eksperimentavimu ar baime patirti netinkamo elgesio pasekmes.
Vaikai gyvena originalius, kūrybiškus ir įvairiaspalvius gyvenimus, juose pasitaiko ir melagingų naujienų, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais vaikai siekia žalos."
- Pievos padalinio vadovė ir Psichologė, Orinta
Kodėl vaikas meluoja?
Yra teorijų, kurios sako, kad meluoti žmogus išmoksta dar ankstyvoje kūdikystėje.
Kūdikis verkia, kai nepatenkinti jo valgymo, saugumo, ramybės, švaros, fizinio ir emocinio kontakto poreikiai, tačiau tėvai jį griebia ant rankų vos tik suirzus.
Netrukus kūdikis jau garsiai verks, kai norės būti čiūčiuojamas ir myluojamas.
1. EKSPERIMENTUOJA SU KALBA
Daugiausia teigiama, kad vaikai pradeda meluoti būdami maždaug dvejų ar trejų metų.
Jaunesni nei 3 metų vaikai ne visada iki galo supranta, ką sako, dažniau tiesiog eksperimentuoja su kalba ir įvairiais faktais, kuriuos supranta apie šį pasaulį.
Nuo 2,5-3 metų mažyliai meluoja tyrinėdami suaugusiųjų reakciją į apgavystę.
2. NORAS PANEIGTI SAVO NETINKAMĄ ELGESĮ
Pirmieji melai dažniausiai naudojami paneigti savo netinkamą elgesį, tačiau tai gali būti tiesiog didelis noras pakeisti praeitį ir pasitaisyti, o ne apgalvotas melas.
Maži vaikai, sakydami, kad tai padarė ne jie, įsivaizduoja, jog tuomet jų tėvai nepyks ir anksčiau padaryta klaidelė kažkokiu magišku būdu išsitrins iš jų atminties.
Vaiko melo priežastis gali būti noras nuo tėvų nuslėpti netinkamą poelgį, kad pavyktų išvengti bausmių.
3. SIEKIANT GAUTI DĖMESIO
Kartais vaikai meluoja net ir tada, kai būna tikri, kad aplinkiniai žino tiesą.
Vaikų fantazijos paprastai kelia šypseną, tačiau vaikas tokią reakciją vertina kaip suaugusiųjų pritarimą.
Todėl ateityje būna linkęs fantazuoti vis dažniau, o laikui bėgant nekaltos vaikiškos fantazijos gali virsti žalingu įpročiu meluoti.
4. SIEKDAMI ASMENINIŲ TIKSLŲ
Vaikai meluoja norėdami manipuliuoti elgesiu arba suaugusiųjų požiūriu dėl savo tikslų, pavyzdžiui, kad gautų trokštamų dalykų: vaikas gali kaltinti mamą pareikšdamas, kad močiutė visada duoda jam traškučių ar tėtis leidžia vakarais ilgai žiūrėti filmukus ir pan.
5. NORAS IŠVENGTI PRAŠYMŲ VYKDYMO
Vaikai neretai meluoja siekdami išvengti kokių nors suaugusiųjų prašymų vykdymo. Dažniausiai pasitaikantis pavyzdys: vonioje čiurlena vanduo, vaikas išeina neva nusiprausęs, o iš tikrųjų - sausutėlis. Ilgainiui tėvai pajunta, kad kažkas čia ne taip - vonioje užsibūnama per ilgai arba visas ritualas atliekamas žaibiškai - ir liepia išėjus parodyti rankas, dantukus. Gali būti, kad vaikas tiesiog tikrina tėvelius siekdamas savo gyvenimą padaryti paprastesnį.
Ką daryti, jei pastebime, kad vaikas meluoja?
Parodykime vaikui, kad jį mylime ir kad jis gali jumis pasikliauti
Vaikas turi žinoti, kad jei suklydo, jis bus palaikomas ir jam bus padedama.
Jei tėvai padės suklijuoti sudužusią vazą arba išspręsti sunkią mokyklinę problemą, dėl kurios nepavyksta išlaikyti testo - vaiko baimė patirti nesėkmę ir kartais suklysti pamažu išnyks.
Ilgainiui melas nebebus būdas apsisaugoti.
Pasikalbėkite su vaiku apie emocinius įvykio aspektus
“Tu sudaužei vazą ir man nepasakei, nes bijojai, kad supyksiu, taip?” – tokia frazė padės vaikui suprasti savo poelgio motyvus.
“Aš tikrai esu šiek tiek nusiminęs, bet mes galime tai išspręsti, pagalvokime, kaip tai padaryti”, – taip vaikas skatinamas ieškoti problemos sprendimo.
Emocijų aptarimas leidžia vaikams suprasti, kas yra melas, kokie vidiniai jausmai verčia juos meluoti ir kaip tai veikia aplinkinius ir juos pačius.
Palaikykime vaiką, kuomet jis sako tiesą
Būti sąžiningam ir atviram yra garbinga ir tai daro jus stiprų, o ne pažeidžiamą.
Perduokite šią žinią vaikui ir stenkitės ne bausti, o apdovanoti - už tiesos sakymą.
Comments